Mammatus debesys virš Saskačevano
Sferinis planetiškasis ūkas Abelis 39
Senovinio upelio krantas Marse
Švieži senovėje tekėjusių upelių įrodymai rasti Marse. Robotas marsaeigis „Smalsuolis“ (Curiosity) aptiko neįprastų paviršiaus darinių, itin primenančių upelio krantus Žemėje. Kaip antai, šioje nuotraukoje matyti nedidelė uolienų iškyša, galbūt atsiradusi dėl čia tekėjusios srovės. Panašu, kad ši iškyša – tai nuosėdinių uolienų konglomeratas, likęs vagai džiūvus ir mažiems akmenėliams sulipus drauge. Iškyšos apačioje pabirę gausybė smulkaus žvirgždo. Gali būti šiuos akmenėlius nugludino tekėjusi ir juos ridenusi srovė. Matyt, akmenukai ir įkrito į upelį, srovei plovus krantus. Dešinėje, viršuje, apibrauktas didesnis akmuo – regis ir jis tapo apvalainas dėl tėkmės keltos erozijos. „Smalsuolis“ savo kelyje atrado jau kelias išdžiūvusias vagas Marse. Jis keliauja į dabartinę paskirties vietą, kur tyrinės neįprastą trijų skirtingų planetos kraštovaizdžių derinį.
Saturnas po lygiadienio
Pastaruosius penkioliką metų Saulės spinduliai statmenai krito į pietinę Saturno ir jo žiedų plokštumos pusę. Tačiau po Saturno lygiadienio rugpjūtį, dabar, spinduliai sminga į kitą pusę. Čia matote praeitą mėnesį, kelioms dienoms praėjus po lygiadienio, iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, sukančio ratus aplink Saturną, fotografuotą planetos milžinės ir jos didingųjų žiedų nuotrauką. Kasinis kaip tik tuo metu buvo netoli už planetos, leisdamas mums iš šono pažvelgti į apšviestą planetą ir jos palydovą Tetiją, ko negalime padaryti nuo Žemės. Kol žiedai atsisukę beveik briauna į Saulę, ant Saturno krenta tik plonas šešėlis, tarsi pjūvis, kertantis gaublį pusiau. Iš arti fotografuotus Saturno žiedų vaizdus tirdami astronomai pamatė šviesių potėpių, kuriuos praminė stipinais . Manoma, kad stipinai – tai itin mažų, įsielektrinusių ledo dalelių srautai. Stipinų kilmė ir judėjimas dar nėra suprasti iki galo, jų mįslės lieka tyrimų objektu.
Galaktikų sąlaja NGC 2623 iš Hablo teleskopo
Kur gimsta žvaigždės, kai susiduria galaktikos? Norėdami tai sužinoti, 2007 metais astronomai įrašinėjo netolimos galaktikų sąlajos NGC 2623 didelės skiriamosios gebos nuotraukas iš Hablo (Hubble) teleskopo. Ištyrę šiuos ir kitus NGC 2623 vaizdus – infraraudonuosius iš Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo, rentgeno iš Niutono (XMM-Newton) kosminės observatorijos ir ultravioletinius iš kosminio teleskopo GALEX – mokslininkai atrado, kad šios dvi galaktikos, kadaise buvusios spiralinėmis, dabar matyti smarkiai susipynusios ir jų branduoliai susijungę į vieną aktyviosios galaktikos branduolį. Žvaigždėdara vyksta aplink branduolį, šios astronuotraukos centre, nusitęsia išilgai gravitacinės traukos uodegų į šalis ir visai netikėtai į erdvę aukščiau, kairiau branduolio, kur pražydę šviesių, žydrų žvaigždžių spiečiai. Galaktikų susiliejimas trunka šimtus milijonų metų ir pereina kelis gravitacinės griovos etapus. NGC 2623, dar žymima Arp 243, išsiliejusi per 50 tūkstančių šviesmečių, driekiasi maždaug už 250 milijonų šviesmečių Krabo žvaigždyne. Kartais labai sunku ar net neįmanoma atkurti, kaip galaktikos atrodė prieš susidūrimą ir kas vyko joms susiliejant, tačiau tokios užduotys ypač svarbios ieškant atsakymų, kaip kūrėsi mūsų Visata.
IC 1396 ir žvaigždės aplink
Išsiliejusiame per šimtus šviesmečių emisiniame ūke IC 1396, kuris čia matomas dešinėje, kunkuliuoja švytinčios dujos ir tamsūs dulkių debesys. Ūke, vos už 3 tūkstančių šviesmečių nuo Žemės, gimsta žvaigždės. Šiame plačiakampiame vaizde pagauti ir kiti emisiniai bei tamsieji ūkai. Rausvą IC 1396 ir aplinkumos švytėjimą kuria kosminis vandenilis, susigrąžindamas ir atgal prisijungdamas elektronus, išmuštus galingos energijos žvaigždžių šviesos. Tamsūs dulkių debesys – tai tankūs, į dūmus panašių dalelyčių telkiniai, įprasti spiralinių galaktikų diskuose. Vienas iš įdomių tamsių pavidalų ūke IC 1396 – dešiniau ūko centro išlinkęs Dramblio Straublio ūkas. IC 1396 plyti aukštai link Šiaurinės, Cefėjo žvaigždyne.
Paukščių Takas virš Tyrlaukių
Kam fotografuoti vien tyrlaukius, jeigu galima pagauti ir įspūdingą dangų virš jų. Štai toks panoraminis pietų pusės vaizdas, skaitmeniniu būdu sulipdytas iš keturių kadrų, buvo nufotografuotas birželio pabaigoje, beveik vidurnaktį, Tyrlaukių (Badlands) nacionaliniame parke Pietų Dakotoje, JAV. Priekyje matyti keistieji stalkaniai (uolos stačiais šlaitais ir plokščiomis viršūnėmis), vadinami Tyrlaukių Siena. Kol per ilgą išlaikymą buvo fotografuojamas naktinio dangaus vaizdas, stalkalnius akimirką apšvietė blykstė. Kalnus primenantys stalkalniai yra sudaryti iš trupių uolienų, ardomų vėjo ir vandens erozijos. Pietų Dakotos Tyrlaukiuose taip pat yra vertingų senovinių geologinių sluoksnių, kuriuose gausu suakmenėjusių gyvūnų ir augalų liekanų – fosilijų. Kai kurioms fosilijoms daugiau negu 25 milijonai metų: jose išlikę svarbūs evoliucijos duomenys apie arklio ir kardadančio tigro kilmę. Ryškiausias danguje – Jupiteris. Pastumkite naršyklės lango slankjuostę į šalį ir išvysite Paukščių Taką dešinėje.
Galaktikos Pegaso žvaigždyne
Plačiakampis, aiškus teleskopinis vaizdas atskleidžia galaktikas, išsibarsčiusias toli už čia spindinčių žvaigždžių, šiauriniame aukštai pakylančio Pegaso žvaigždyno pakrašty. Dešinėje akys pačios krypsta į galaktiką NGC 7331 . Vos už 50 milijonų šviesmečių nuo mūsų nutolusi didžiulė spiralinė verpstė yra viena šviesiausių galaktikų, neįtrauktų į žymųjį Šarlio Mesjė (Charles Messier) sąrašą, sudarytą 18-ajame amžiuje. Besigrumiančių galaktikų sauja kairėje, apačioje, vadinama Stefano kvintetu. Maždaug 300 milijonų šviesmečių nuo mūsų nutolęs kvintetas akivaizdžiai rodo, koks pragaištingas keturių galaktikų susidūrimas, milžiniškas galios vyksmas, pagautas vieną akimirką. Nors viena galaktika iš kvinteto, manoma, nėra fiziškai susijusi su likusiomis. Stefano kvintetą ir išsidabinusią NGC 7331 žemiečių danguje skiria apie pusė dangaus skliauto laipsnio.
Lagūnos ūko dujos, dulkės ir žvaigždės
Lagūnos ūke žvaigždės kaunasi su dujomis ir dulkėmis, o laimi astrofotografai. Išvaizdusis ūkas, dar žymimas M8, net ir be žiūronų įžiūrimas Šaulio žvaigždyne. Ten žvaigždėdaros energijos virsmai kuria ne tik spalvas, bet ir chaosą. Šioje sutartinių spalvų nuotraukoje, kairėje, rausvas dujų švytėjimas randasi iš didelės energijos žvaigždžių šviesos, pliekiančios tarpžvaigždines vandenilio dujas. Dešinėje dar vienas ūkas – Trilypis. Tamsių dulkių nėriniai aplink M8 susikūrė iš vėsių žvaigždžių milžinių atmosferų ir supernovų sprogimų paliktų draiskanų. Šviesa mums matoma šiandien, sklindanti iš M8, buvo išspinduliuota prieš 5 tūkstančius metų. Apie 50 metų šviesai prireiktų nukeliauti per čia nufotografuotą Lagūnos ūko plotą.